komentarai

Šis blog'as beprasmiškas ir laikinas: kol mėginsiu skaityti Šymborskos eilėraščius, po vieną per dieną, kasdien arba tik tada, kai prisiminsiu, kad šiandien dar neskaičiau Šymborskos.

/eilėraščius skaitymui imu iš čia /

/kodėl tuo užsiimu- jeigu kas paklaustų: jau sakiau.../


2009 m. birželio 29 d., pirmadienis

Wisława Szymborska - Dnia 16 maja 1973 roku


1973 metų gegužės 16 dieną.

Viena iš tų daugybės datų,
kurios nesako man šiandien jau nieko.

Kur tą dieną vaikščiojau.
ką veikiau- nežinau.

Jeigu netoliese būtų buvęs padarytas nusikaltimas
- neturėčiau alibi.

Saulė suspindo ir užgeso
už mano dėmesio ribų.
Žemė apsisuko
be atžymos užrašų knygelėj.

Lengviau man būtų manyti,
kad miriau trumpam,
negu kad nieko nepamenu,
nors gyvenau be pertraukos.

Nebuvau juk vaiduokliu,
kvėpavau, valgiau,
žingsniavau žingsniais,
kurie buvo girdimi.
o mano pirštų antspaudai
turėjo likti ant durų rankenų.

Atsispindėjau veidrodyje.
Vilkėjau ant savęs kažką kažkokios spalvos.
Neabejotinai keletas žmonių mane matė.
Gal tą dieną
radau daiktą pamestą anksčiau.
Gal pamečiau rastą vėliau.

Buvau užpildyta jausmų ir įspūdžių.
Dabar visa tai
kaip daugtaškio taškai.

Kur buvau užsisiuvusi,
Kur slėpiausi-
tai netgi sugebėti reikia
šitaip pačiai sau pradingti iš akių.
Purtau atmintį-
gal kas jos šakose
miegojęs tiek metų
purptelės staiga triukšmingai.

Ne.
Aiškiai per daug reikalauju,
nes net vienos sekundės.



Jedna z tych wielu dat,
kóre nie mówią mi już nic.

Dokąd w tym dniu chodziłam.
co robiłam - nie wiem.

Gdyby w pobliżu popełniono zbrodnię
- nie miałabym alibi.

Słońce błysło i zgasło
poza moją uwagą.
Ziemia się obróciła
bez wzmianki w notesie.

Lżej by mi było myśleć,
że umarłam na krótko,
niż że nic nie pamiętam,
choć żyłam bez przerwy.

Nie byłam przecież duchem,
oddychałam, jadłam,
stawiałam kroki,
które było słychać,
a ślady moich palców
musiały zostać na klamkach.

Odbijałam się w lustrze.
Miałam na sobie coś w jakimś kolorze.
Na pewno kilku ludzi mnie widziało.
Może w tym dniu
znalazłam rzecz zgubioną wczesniej.
Może zgubiłam znalezioną później.

Wypełniały mnie uczucia i wrażenia.
Teraz to wszystko
jak kropki w nawiasie.

Gdzie się zaszyłam,
Gdzie się pochowałam -
to nawet niezła sztuczka
tak samej sobie zejśc z oczu.
Potrząsam pamięcią -
może coś w jej gałęziach
uśpione od lat
poderwie się z furkotem.

Nie.
Najwyraźniej za dużo wymagam,
bo aż jednej sekundy.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą