komentarai

Šis blog'as beprasmiškas ir laikinas: kol mėginsiu skaityti Šymborskos eilėraščius, po vieną per dieną, kasdien arba tik tada, kai prisiminsiu, kad šiandien dar neskaičiau Šymborskos.

/eilėraščius skaitymui imu iš čia /

/kodėl tuo užsiimu- jeigu kas paklaustų: jau sakiau.../


2009 m. spalio 27 d., antradienis

Wisława Szymborska - Kot w pustym mieszkaniu

Katinas tuščiame bute

Numirti - tokios kiaulystės nedaroma katinui.
Nes ką turi daryti katinas
tuščiame bute.
Kopti nagais ant sienų.
Trintis tarp baldų.
Niekas lyg ir nepasikeitę,
o vis tik pakeista.
Niekas neperstumta,
o vis tik išblaškyta.
Ir vakarais lempa jau nebešviečia.
Girdisi žingsniai laiptuose,
bet tai ne tie.
Ranka, dedanti žuvį ant lėkštutės,
taip pat ne ta, kuri dėdavo.

Kažkas čia neprasideda
savu įprastu laiku.
Kažkas čia nevyksta
taip, kaip priklauso.
Kažkas čia buvo ir būdavo,
o paskui staiga pradingo
ir užsispyrusiai jo nėra.

Į visas spintas pasižiūrėta.
Per lentynas perbėgta.
Įsisprausta po lova ir patikrinta.
Netgi nusižengta draudimui
ir išmėtyti popieriai.
Kas belieka dar daryt.
Miegoti ir laukt.

Tegu tik jis sugrįžta,
tegu tik jis pasirodo.
Jau jis sužinos,
kad taip su katinu negalima.
Bus einama jo link
lyg visai be jokio noro,
palengva, lėtai,
labai įsižeidusiomis letenomis.

Ir pradžiai jokių šuolių krykštavimų.

Umrzeć - tego nie robi się kotu.
Bo co ma począć kot
w pustym mieszkaniu.
Wdrapywać się na ściany.
Ocierać między meblami.
Nic niby tu nie zmienione,
a jednak pozamieniane.
Niby nie przesunięte,
a jednak porozsuwane.
I wieczorami lampa już nie świeci.
Słychać kroki na schodach,
ale to nie te.
Ręka, co kładzie rybę na talerzyk,
także nie ta, co kładła.

Coś się tu nie zaczyna
w swojej zwykłej porze.
Coś się tu nie odbywa
jak powinno.
Ktoś tutaj był i był,
a potem nagle zniknął
i uporczywie go nie ma.

Do wszystkich szaf się zajrzało.
Przez półki przebiegło.
Wcisnęło się pod dywan i sprawdziło.
Nawet złamało zakaz
i rozrzuciło papiery.
Co więcej jest do zrobienia.
Spać i czekać.

Niech no on tylko wróci,
niech no się pokaże.
Już on się dowie,
że tak z kotem nie można.
Będzie się szło w jego stronę
jakby się wcale nie chciało,
pomalutku,
na bardzo obrażonych łapach.

I żadnych skoków pisków na początek.


vert. past.: "kot" lenkiškame tekste lygiai gali reikšti ir katiną, ir katę.

2009 m. rugpjūčio 11 d., antradienis

Wisława Szymborska - Niektórzy lubią poezję


Kai kurie mėgsta poeziją

Kai kurie -
tai yra, ne visi.
Netgi ne dauguma visų, bet mažuma.
Neskaitant mokyklų, kur yra privaloma,
ir pačių poetų,
gausis tų asmenų maždaug du iš tūkstančio.

Mėgsta -
bet mėgstamas taip pat sultinys su makaronais,
mėgstami būna komplimentai ir žydra spalva,
mėgstamas senas šalikas,
mėgstama pasiekti savo,
mėgstama glostyt šunį.

Poeziją -
Tik kas yra ta poezija.
Ne vienas neryžtingas atsakymas
į šį klausimą jau buvo duodamas.
O aš nežinau ir nežinau, ir to laikausi įsikibus
Lyg gelbstinčio turėklo.


Niektórzy -
czyli nie wszyscy.
Nawet nie większość wszystkich ale mniejszość.
Nie licząc szkół, gdzie się musi,
i samych poetów,
będzie tych osób chyba dwie na tysiąc.

Lubią -
ale lubi się także rosół z makaronem,
lubi się komplementy i kolor niebieski,
lubi się stary szalik,
lubi się stawiać na swoim,
lubi się głaskać psa.

Poezję -
Tylko co to takiego poezja.
Niejedna chwiejna odpowiedź
na to pytanie już padła.
A ja nie wiem i nie wiem i trzymam się tego
Jak zbawiennej poręczy.

2009 m. liepos 8 d., trečiadienis

Wisława Szymborska - Na wieży Babel



Ant Babelio bokšto

- Kiek valandų? - Taip, esu laiminga,
ir trūksta man tik varpelio ant kaklo,
kuris skambėtų virš tavęs, kai miegi.
- Reiškia, negirdėjai audros? Mūrus sudrebino vėjas,
bokštas nusižiovavo kaip liūtas, dideliais vartais
ant girgždančių vyrių. Kaip, nejau pamiršai?
Vilkėjau paprastą pilką suknią
susegtą ant peties. - Ir iškart po to
dangus suskilo šimtu žaibų. Kaipgi galėjau įeiti,
juk nebuvai vienas. - Išvydau staiga
spalvas, egzistavusias prieš atsirandant žvilgsniui. - Gaila,
kad negali man pažadėti. - Esi teisus,
matyt, tai buvo sapnas. - Kodėl meluoji,
kodėl vadini mane jos vardu, kai kalbi su manim,
vis dar ją myli? O taip, norėčiau,
kad liktum su manim. - Nekaltinu tavęs,
privalėjau pati tai suprasti.
- Vis dar galvoji apie jį? - Bet juk aš neverkiu.
- Ir tai jau viskas? - Nė vienas man nėra tiek svarbus, kaip tu.
- Bent jau gerai, kad nors esi nuoširdi, nemeluoji man. - Būk ramus,
išvažiuosiu iš šito miesto. Būk rami,
išeisiu iš čia. - Tavo tokios gražios rankos.
- Tai seni įvykiai, ašmenys praėjo
nepalietę kaulo. - Nėr už ką,
mano mielas, nėr už ką. - Nežinau
ir nenoriu žinoti, kiek dabar valandų.


- Która godzina? - Tak, jestem szczęśliwa,
i brak mi tylko dzwoneczka u szyi,
który by brzęczał nad tobą, gdy śpisz.
- Więc nie słyszałaś burzy? Murem targnął wiatr,
wieża ziewnęła jak lew, wielką bramą
na skrzypiących zawiasach. Jak to, zapomniałeś?
Miałąm na sobie zwykłą szarą suknię
spnaną na ramieniu. - I natychmiast potem
niebo pękło w stubłysku. Jakże mogłam wejść,
przecież nie byłeś sam. - Ujrzałem nagle
kolory sprzed istnienia wzroku. - Szkoda,
że nie możesz mi przyrzec. - Masz słuszność,
widocznie to był sen. - Dlaczego kłamiesz,
dlaczego mówisz do mnie jej imieniem,
kochasz ją jeszcze? O tak, chciałbym,
żebyś została ze mną. - Nie mam żalu,
powinnam była domyślić się tego.
- Wciąż myślisz o nim? - Ależ ja nie płaczę.
- I to już wszystko? - Nikogo jak ciebie.
- Przynajmniej jesteś szczera. - Bądź spokojny,
wyjadę z tego miasta. Bądź spokojna,
odejdę stąd. - Masz takie piękne ręce.
- To stare dzieje, ostrze przeszło
nie natruszająśc kości. - Nie ma za co,
mój drogi, nie ma za co. - Nie wiem
i nie chcę wiedzieć, która to godzina


Sudėtinga išverst šitai. (Babelio bokštas, kalbos barjerų gimtinė, nieko nepadarysi. )
Apsunkina papildomai dar tai, kad lietuviški veiksmažodžiai neturi vyr. ir mot. giminių, o tekste žodžius, kuriuos taria ji, o kuriuos jis- galima nuspėt tik pagal veiksmažodžius.
Nežinau, ką ir kaip įmanoma suprasti iš tokio teksto. Galim spėliot. ..

2009 m. liepos 7 d., antradienis

Wisława Szymborska - Może to wszystko


Gal visa tai


Gal visa tai
vyksta laboratorijoje?
Po viena lempa dieną
ir milijardais naktį?

Gal esame bandomosios kartos?
Perpylinėjami iš indo į indą.
purtomi retortose.
stebimi kažkuo daugiau nei akimi.
kiekvienas atskirai
imami ant pinceto galiukų?

Gal kitaip:
jokių intervencijų?
Pokyčiai vyksta patys
tiksliai pagal planą?
Savirašio prietaiso adata lėtai braižo
numatytus zigzagus?

Gal kol kas nieko mumyse įdomaus?
Kontrolės monitoriai įjungiami retai?
Tik kada karas, ir tai, jei didesnis.
kai kurie skrydžiai virš Žemės paviršiaus,
arba žymesnės kelionės iš punkto A iki B?

Gal atvirkščiai:
ten mėgaujasi išskirtinai epizodais?
Štai maža mergytė dideliame ekrane
siuva sau sagą prie rankovės.

Davikliai švilpauja,
personalas susibėga.
Ak, kas tai per būtybėlė
su plakančia viduje širdute!
Koks žavus rimtumas
veriant siūlą!
Kažkas šaukia pakiliai:
Praneškite šefui,
tegu ateina ir pats pažiūri!


Może to wszystko
dzieje się w laboratorium?
Pod jedną lampą w dzień
i miliardami w nocy?

Może jesteśmy pokolenia próbne?
Przesypywani z naczynia w naczynie.
potrząsani w retortach.
obserwowani czymś więcej niż okiem.
każdy z osobna
brany na koniec w szczypczyki?

Może inaczej:
żadnych interwencji?
Zmiany zachodzą same
zgodnie z planem?
Ig~a wykresu rysuje pomału
przewidziane zygzaki?

Może jak dotąd nic w nas ciekawego?
Monitory kontrolne włączane są rzadko?
Tylko gdy wojna i to raczej duża.
niektóre wzloty ponad grudkę Ziemi,
czy pokaźne wędrówki z punktu A do B?

Może przeciwnie:
gustują tam wyłącznie w epizodach?
Oto mała dziewczynka na wielkim ekranie
przyszywa sobie guzik do rękawa.

Czujniki pogwizdują,
personel się zbiega.
Ach cóż to za istotka
z bijącym w środku serduszkiem!
Jaka wdzięcza powaga
w przewlekaniu nitki!
Ktoś woła w uniesieniu:
Zawiadomić szefa,
niech przyjdzie i sam popatrzy!

2009 m. liepos 1 d., trečiadienis

Wisława Szymborska - Może być bez tytułu



Gali būt ir be pavadinimo.

Priėjo iki to, kad sėdžiu po medžiu,
ant upės kranto,
saulėtą rytą.
Tai yra įvykis smulkus
ir į istoriją neįeis.
Tai ne mūšiai ir sutartys,
kurių motyvai tyrinėjami,
nei verti dėmesio tironų užmušimai.

O vis tik sėdžiu prie upės, faktas.
Ir jeigu jau čia esu,
turėjau būti iš kažkur atėjus,
o prieš tai
daugybėje dar vietų buvusi,
visai taip pat, kaip šalių užkariautojai,
prieš įžengdami ant denio.

Turi audringą praeitį netgi maža akimirka,
savo penktadienį prieš šeštadienį,
savo gegužį prieš birželį.
Turi savo horizontus taip pat tikroviškus
kaip vadų žiūronuose.

Tas medis tai topolis, įsišaknijęs prieš daug metų.
Upė tai Raba, ne nuo šiandien tekanti.
Takelis ne nuo užvakar
pramintas krūmuose.
Vėjas, kad išblaškytų debesis,
turėjo juos anksčiau čia atpūsti.

Ir nors netoliese nieko didingo nevyksta,
pasaulis nėra dėl to mažiau turtingas smulkmenų,
blogiau pagrįstas, silpniau apibūdintas,
nei tais laikais, kai buvo apimtas tautų klajojimo.

Ne tik slaptus sąmokslus lydi tyla.
Ne tik karūnavimus priežasčių procesijos.
Apvaliomis sugeba būti ne tik sukilimų metinės,
bet ir numindžioti akmenukai ant kranto.

Painus yra ir tankus aplinkybių siuvinėtas kilimas.
Skruzdėlės dygsnis žolėje.
Žolė įsiūta į žemę.
Ketera bangos, pro kurią praveriamas žagaras.

Taip jau susiklostė, kad esu ir žiūriu.
Virš manęs ore baltas drugelis plazdena
sparneliais, kurie tik jam priklauso,
ir praslenka per mano rankas šešėlis,
ne kitas, ne kieno nors, tik jo paties.

Žvelgiant į tai, mane visada apleidžia įsitikinimas,
kad tai, kas svarbu,
svarbiau yra už nesvarbius dalykus.


Doszło do tego, że siedzę pod drzewem,
na brzegu rzeki,
w słoneczny poranek.
Jest to zdarzenie błahe
i do historii nie wejdzie.
To nie bitwy i pakty,
których motywy się bada,
ani godne pamięci zabójstwa tyranów.

A jednak siedzę nad rzeką, to fakt.
I skoro tutaj jestem,
musiałam skądś przyjść,
a przedtem
w wielu jeszcze miejscach się podziewać,
całkiem tak samo jak zdobywcy krain,
nim wstąpili na pokład.

Ma bujną przeszłość chwila nawet ulotna,
swój piątek przed sobotą,
swoj przed czerwcem maj.
Ma swoje horyzonty równie rzeczywiste
jak w lornetce dowodców.

To drzewo to topola zakorzeniona od lat.
Rzeka to Raba nie od dziś płynąca.
Ścieżka nie od przedwczoraj
wydeptana w krzakach.
Wiatr, żeby rozwiać chmury,
musiał je wcześniej tu przywiać.

I choć w pobliżu nic się wielkiego nie dzieje,
świat nie jest przez to uboższy w szczegóły,
gorzej uzasadniony, słabiej określony,
niż kiedy zagarniały go wędrówki ludów.

Nie tylko tajnym spiskom towarzyszy cisza.
Nie tylko koronacjom orszak przyczyn.
Potrafią być okrągłe nie tylko rocznice powstań,
ale i obchodzone kamyki na brzegu.

Zawiły jest i gęsty haft okoliczności.
Ścieg mrówki w trawie.
Trawa wszyta w ziemię.
Deseń fali, przez którą przewleka się patyk.

Tak się złożyło, że jestem i patrzę.
Nade mną biały motyl trzepoce w powietrzu
skrzydełkami, co tylko do niego należą
i przelatuje mi przez ręce cień,
nie inny, nie czyjkolwiek, tylko jego własny.

Na taki widok zawsze opuszcza mnie pewność,
że to co ważne
ważniejsze jest od nieważnego.


"Ketera bangos, pro kurią praveriamas žagaras."
Keistokai skamba, jaučiu pareigą pasiteisint. Tą kvailą žagarą nusitvėriau, nerasdamas tinkamesnio žodžio. Žodis "patyk" aplamai reiškia tiesiog kokį pagaliuką, lazdelę. Čia, kiek suprantu, gretinami du vaizdai: siūlas, veriamas į adatos skylutę, ir vaizdas bangelės upėje, kai kažkas styro, auga srovėje (nendrė, krūmo šakelė, šiaip kokia šiukšlė), tas styrantis pagaliukas dalina bangą pusiau, "veriasi" pro ją. Maždaug toks vaizdas. Kaip jį išreikšt žodžiais- aš nemokėjau. Šymborska pasakė trumpiau ir aiškiau.

"siuvinėtas kilimas".
Čia irgi prikūriau gana kerėpliškai, nes irgi trumpiau nemokėjau. Žodis "haft" reiškia tiesiog siuvinėjimą. Siuvinėtą rankdarbį. Staltiesėlė, suknelė, ar kilimas- čia nenurodoma. Tiesiog kalbama apie tankiai (storai) išsiuvinėtą
kažką.

2009 m. birželio 29 d., pirmadienis

Wisława Szymborska - Dnia 16 maja 1973 roku


1973 metų gegužės 16 dieną.

Viena iš tų daugybės datų,
kurios nesako man šiandien jau nieko.

Kur tą dieną vaikščiojau.
ką veikiau- nežinau.

Jeigu netoliese būtų buvęs padarytas nusikaltimas
- neturėčiau alibi.

Saulė suspindo ir užgeso
už mano dėmesio ribų.
Žemė apsisuko
be atžymos užrašų knygelėj.

Lengviau man būtų manyti,
kad miriau trumpam,
negu kad nieko nepamenu,
nors gyvenau be pertraukos.

Nebuvau juk vaiduokliu,
kvėpavau, valgiau,
žingsniavau žingsniais,
kurie buvo girdimi.
o mano pirštų antspaudai
turėjo likti ant durų rankenų.

Atsispindėjau veidrodyje.
Vilkėjau ant savęs kažką kažkokios spalvos.
Neabejotinai keletas žmonių mane matė.
Gal tą dieną
radau daiktą pamestą anksčiau.
Gal pamečiau rastą vėliau.

Buvau užpildyta jausmų ir įspūdžių.
Dabar visa tai
kaip daugtaškio taškai.

Kur buvau užsisiuvusi,
Kur slėpiausi-
tai netgi sugebėti reikia
šitaip pačiai sau pradingti iš akių.
Purtau atmintį-
gal kas jos šakose
miegojęs tiek metų
purptelės staiga triukšmingai.

Ne.
Aiškiai per daug reikalauju,
nes net vienos sekundės.



Jedna z tych wielu dat,
kóre nie mówią mi już nic.

Dokąd w tym dniu chodziłam.
co robiłam - nie wiem.

Gdyby w pobliżu popełniono zbrodnię
- nie miałabym alibi.

Słońce błysło i zgasło
poza moją uwagą.
Ziemia się obróciła
bez wzmianki w notesie.

Lżej by mi było myśleć,
że umarłam na krótko,
niż że nic nie pamiętam,
choć żyłam bez przerwy.

Nie byłam przecież duchem,
oddychałam, jadłam,
stawiałam kroki,
które było słychać,
a ślady moich palców
musiały zostać na klamkach.

Odbijałam się w lustrze.
Miałam na sobie coś w jakimś kolorze.
Na pewno kilku ludzi mnie widziało.
Może w tym dniu
znalazłam rzecz zgubioną wczesniej.
Może zgubiłam znalezioną później.

Wypełniały mnie uczucia i wrażenia.
Teraz to wszystko
jak kropki w nawiasie.

Gdzie się zaszyłam,
Gdzie się pochowałam -
to nawet niezła sztuczka
tak samej sobie zejśc z oczu.
Potrząsam pamięcią -
może coś w jej gałęziach
uśpione od lat
poderwie się z furkotem.

Nie.
Najwyraźniej za dużo wymagam,
bo aż jednej sekundy.

Wisława Szymborska - Dworzec


Stotis.

Mano neatvažiavimas į miestą N.
įvyko punktualiai.

Buvai perspėtas
neišsiųstu laišku.

Spėjai neateiti
numatytu laiku.

Traukinys įvažiavo į trečią peroną.
Išlipo daugybė žmonių.

Nuėjo su minia link išėjimo
mano asmens nebuvimas.

Kelios moterys vietoje manęs
skubiai
tame skubėjime.

Prie vienos pribėgo
kažkas man nepažįstamas,
bet ji pažino jį
iškart.

Jiedu apsikeitė
ne mūsų bučiniu,
kurio metu prapuolė
ne mano lagaminas.

Stotis mieste N.
gerai išlaikė egzaminą
iš objektyvios būties.

Visuma stovėjo savo vietose.
Detalės judėjo
joms skirtais bėgiais.

Įvyko netgi
sutartas susitikimas.

Už ribų
mano buvimo.

Prarastame rojuje
tikimybės.

Kažkur kitur.
Kažkur kitur.
Kaip tie žodeliai skamba.


Nieprzyjazd mój do miasta N.
odbył się punktualnie.

Zostałeś uprzedzony
niewysłanym listem.

Zdążyłeś nie przyjść
w przewidzianej porze.

Pociąg wjechał na peron trzeci.
Wysiadło dużo ludzi.

Uchodził w tłumie do wyjścia
brak mojej osoby.

Kilka kobiet zastąpiło mnie
pośpiesznie
w tym pośpiechu.

Do jednej podbiegł
ktoś nie znany mi,
ale ona rozpoznała go
natychmiast.

Oboje wymienili
nie nasz pocałunek,
podczas czego zginęła
nie moja walizka.

Dworzec w mieście N.
dobrze zdał egzamin
z istnienia obiektywnego.

Całość stała na swoim miejscu.
Szczegóły poruszały się
po wyznaczonych torach.

Odbyło sie nawet
umówione spotkanie.

Poza zasięgiem
naszej obecności.

W raju utraconym
prawdopodobieństwa.

Gdzie indziej.
Gdzie indziej.
Jak te słówka dźwięczą.

2009 m. birželio 28 d., sekmadienis

Wisława Szymborska - Czwarta nad ranem


Ketvirta ryto.

Valanda iš nakties į dieną.
Valanda nuo šono ant šono.
Valanda trisdešimtmečiams.

Valanda išvalyta gaidžių giedojimui.
Valanda, kai žemė uždaro mus. ( išsižada mūsų?)
Valanda, kai pučia vėjas nuo užgesusių žvaigždžių.
Valanda o-ar-po-mūsų-nieko-ir-neliks.

Valanda tuščia.
Kurčia, beprasmė.
Dugnas visų kitų valandų.

Niekam nebūna gera ketvirtą ryto.
Jeigu skruzdėlėms gera ketvirtą ryto
-galim pasveikinti skruzdėles. Ir lai ateina penkta,
jeigu dar toliau gyvensime.

Godzina z nocy na dzień.
Godzina z boku na bok.
Godzina dla trzydziestoletnich.

Godzina uprzątnięta pod kogutów pianie.
Godzina, kiedy ziemia zapiera nas.
Godzina, kiedy wieje od wygasłych gwiazd.
Godzina a-czy-po-nas-nic-nie-pozostanie.

Godzina pusta.
Głucha, czcza.
Dno wszystkich innych godzin.

Nikomu nie jest dobrze o czwartej nad ranem.
Jeśli mrówkom jest dobrze o czwartej nad ranem
- pogratulujmy mrówkom. I niech przyjdzie piąta,
o ile mamy dalej żyć.

2009 m. birželio 27 d., šeštadienis

Wisława Szymborska - Cień

Mój cień jak błazen za królową.
Kiedy królowa z krzesła wstanie,
błazen nastroszy sie na ścianie
i stuknie w sufit głupią głową.

Co może na swój sposób boli
w dwuwymiarowym świecie. Może
błaznowi źle na moim dworze
i wolałby się w innej roli.

Królowa z okna się wychyli,
a błazen z okna skoczy w dół.
Tak każdą czynność podzielili,
ale to nie jest pół na pół.

Ten prostak wziął na siebie gesty,
patos i cały jego bezwstyd,
to wszystko, na co nie mam sił
- koronę, berło, płaszcz królewski.

Będę, ach, lekka w ruchu ramion,
ach, lekka w odwróceniu głowy,
królu, na stacji kolejowej.
Królu, to błazen o tej porze,
królu, położy sie na torze.


Šešėlis.

Mano šešėlis kaip juokdarys paskui karalienę.
Kai karalienė iš krėslo pakyla,
juokdarys išsidriekia ant sienos
ir savo kvaila galva skelia į lubas.

Kas, galbūt, yra savotiškai skausminga
dvimačiame pasaulyje. Gal
juokdariui blogai mano dvare
ir jis mieliau save matytų kitokiam vaidmeny.

Karalienė išsilenkia pro langą,
o juokdarys šoka žemyn.
Taip pasidalinę kiekvieną veiksmą,
bet tai nėra pusiau po lygiai.

Tas prasčiokas prisiėmė gestus,
patosą ir visą jo begėdiškumą,
tą viską, kam man trūksta jėgų
-karūną, skeptrą, karališkąjį apsiaustą.

Būsiu, ak, lengva rankų judesy,
ak, lengva, galvą atgręždama,
karaliau, geležinkelio stoty.
Karaliau, tai juokdarys tokiu metu,
karaliau, atsiguls ant bėgių.

2009 m. birželio 25 d., ketvirtadienis

Wisława Szymborska - Chwila w Troi

http://republika.pl/blog_zj_576209/1047047/tr/wonna_candy___by_ssuunnddeeww.jpg


Małe dziewczynki
chude i bez wiary,
że piegi zniknął z policzków,

nie zwracające niczyjej uwagi,
chodzące po powiekach świata,

podobne do tatusia albo do mamusi,
szczerze tym przerażone,

znad talerza,
znad książki,
sprzed lustra
porywane bywają w Troi.

W wielkich szatniach okamgnienia
przeobrażają się w piękne Heleny.

Wstępują po królewskich schodach
w szumie podziwu i długiego trenu.

Czują się lekkie. Wiedzą, że
piękność to wypoczynek,
że mowa sensu ust nabiera,
a gesty rzeźbią się same
w odniechceniu natchnionym.

Twarzyczki ich
warte oprawy posłów
dumnie sterczą na szyjach
godnych oblężenia.

Bruneci z filmów,
bracia koleżanek,
nauczyciel rysunków,
ach, polegną wszyscy.

Małe dziewczynki
z wieży uśmiechów
patrzą na katastrofę.

Małe dziewczynki
ręce załamują
w upadającym obłędzie obłudy.

Małe dziewczynki
na tle spustoszenia
w diademie płonącego miasta
z kolczykami lamentu powszechnego
w uszach.

Blade i bez jednej łzy.
Syte widoku. Tryumfalne.
Zasmucone tym tyko,
że trzeba powrócić.

Małe dziewczynki
powracające.

Akimirka Trojoje

Mažos mergaičiukės
liesos ir be tikėjimo,
kad spuogai išnyks nuo skruostų,

neatkreipiančios niekieno dėmesio,
vaištančios pasaulio akių vokais,

panašios į tėvelį arba į mamytę,
nuoširdžiai dėl to pasibaisėjusios,

nuo lėkštės,
nuo knygos,
nuo prieš veidrodį
būna pagrobiamos į Troją.

Didžiosiose akimirksnio rūbinėse
(pasikeičia) virsta gražiosiomis Elenomis.

Įžengia karališkais laiptais
triukšme susižavėjimo ir ilgo šleifo.

Jaučiasi lengvos. Žino, kad
grožis tai poilsis,
kad kalbai lūpos prasmę įdeda
o judesiai skulptūriški savaime,
tiesiog iš netyčinio įkvėpimo.

Veideliai jų
verti būt pasiuntinių įrėminti
išdidžiai kyšo ant kaklų,
vertų apgulties.

Brunetai iš filmų,
draugių broliai,
piešimo mokytojas,
ak, visi jie kris.

Mažos mergaičiukės
iš šypsenų bokšto
žvelgia į katastrofą.

Mažos mergaičiukės
rankeles užlaužia
/...hm... čia nesu tikras, improvizuojam../
nuosmukio pamišime.

Mažos mergaičiukės
fone nuniokojimų,
diademoje degančio miesto
su auskariukais visuotinio verksmo
ausyse.

Pablyškusios ir be jokios ašarėlės.
Vaizdo pasotintos. Triumfuojančios.
Liūdinamos tik to,
kad reikia sugrįžt.

Mažos mergaičiukės,
grįžtančios.

2009 m. birželio 23 d., antradienis

Wisława Szymborska - Cebula


Co innego cebula.
Ona nie ma wnętrzności.
Jest sobą na wskroś cebula
do stopnia cebuliczności.
Cebulasta na zewnątrz,
cebulowa do rdzenia,
mogłaby wejrzeć w siebie
cebula bez przerażenia.

W nas obczyzna i dzikość
ledwie skórą przykryta,
inferno w nas interny,
anatomia gwałtowna,
a w cebuli cebula,
nie pokretne jelita.
Ona wielekroć naga,
do głębi itympodobna.

Byt niesprzeczny cebula,
udany cebula twór.
W jedej po prostu druga,
w większej mniejsza zawarta,
a w następnej kolejna,
czyli trzecia i czwarta.
Dośrodkowa fuga.
Echo złożone w chór.

Cebula, to ja rozumiem:
najnadobniejszy brzuch świata.
Sam się aureolami
na własną chwałę oplata.
W nas - tłuszcze, nerwy, żyły,
śluzy i sekretności.
I jest nam odmówiony
idiotyzm doskonałaości.

Svogūnas.

Kas kita- svogūnas.
Jis neturi vidurių.
Jis visas yra vien pats savimi ištisai
pilnatvinio svogūniškumo lygiu.
Svogūniškas iš išorės,
svogūniškas iki šerdies,
galėtų žvelgti svogūnas į savo vidų
laisvai, be pasibaisėjimo.

Mumyse svetimumas ir laukiniškumas
vos pridengti odele,
inferno mūsų interne (pragaras slypi mūsų viduje),
audringa anatomija,
o svogūne- svogūnas,
o ne išsisukinėjančios žarnos.
Jis daugkartiškai nuogas,
iki pat savo gelmės vienodai panašus į save.

Svogūnas- bekonfliktiškas būvis,
vykęs padaras svogūnas.
Viename paprasčiausiai kitas,
didesniam mažesnis telpa,
ir sekančiame dar eilinis,
arba trečias ir ketvirtas.
Įcentrinė fuga.
Aidas sudėtas į chorą.

Svogūnas, tai aš suprantu:
labiausiai vykęs pilvas pasaulyje.
Pats save aureolėmis
paties savo garbei apgaubia.
Mumyse- riebalai, nervai, gyslos,
išskyros ir sekretinės liaukos.
Ir neduota mums
tobulybės idiotizmo.


Lenkiškas žodis "cebula", beje, yra moteriškos giminės.
Gal būtų buvę geriau mėginti versti "svogūnė"?
Szymborska, aišku, turėjo save omenyje, kaipo svogūnę. :)
Bet bala nematė, nesvarbu, tiks ir taip.

2009 m. birželio 22 d., pirmadienis

Wisława Szymborska - Bez tytułu

Tak bardzo pozostali sami,
tak bardzo bez jednego słowa
i w takiej niemiłości, że cudu są godni ?
gromu z wysokiej chmury, obrócenia w kamień.
Dwa miliony nakładu greckiej mitologii,
ale nie ma ratunku dla niego i dla niej.

Gdyby ktoś chociaż stanął w drzwiach,
cokolwiek, choć na chwilę, zjawiło się i znikło,?
pocieszne, smutne, zewsząd i znikąd,
budzące śmiech albo strach.

Ale nic się nie zdarzy. Żadne, samo z siebie,
nieprawdopodobieństwo. Jak w mieszczańskiej dramie
będzie to prawidłowe do końca rozstanie,
nie uświetnione nawet dziurą w niebie.

Na ściany niezachwianym tle,
żałośni jedno dla drugiego,
stoją naprzeciw lustra, gdzie
nic prócz odbicia dorzecznego.

Nic prócz odbicia dwojga osób.
Materia ma się na baczności.
Jak długa i szeroka i wysoka,
na ziemi i na niebie i po bokach
pilnuje przyrodzonych losów
- jak gdyby sarenki nagłej w tym pokoju
musiało runąć Uniwersum.

Be pavadinimo.

Taip labai liko vieniši,
taip labai be jokio žodžio
ir tokioje nemeilėje, kad nusipelnė jie stebuklo?
Perkūno iš aukšto debesies, pavertimo į akmenį.
Du milijonai graikiškos mitologijos tiražo,
bet nėra išsigelbėjimo jam ir jai.

Jei bent kas nors pasirodytų duryse,
kas nors, bent akimirksniui, pasimatytų ir išnyktų,?
guodžiantis, liūdnas, iš visur ir iš niekur,
juokingas ar keliantis baimę.

Bet neįvyks nieko. Jokio, savaime neįtikimo,
dalyko. Kaip miesčioniškoj dramoj
bus tai pagal taisykles iki galo išsiskyrimas,
neatžymėtas netgi jokia skyle danguje.

Nesujaudintame sienos fone,
apgailėtini vienas kitam,
jie stovi prieš veidrodį, kuriame
nieko apart atspindžio pažodžiui.

Nieko apart atspindžio dviejų asmenų.
Materija budri ir atsargi.
Visa skersai ir išilgai,
ant žemės ir danguj ir aplink
saugo prigimtinius likimus
- lyg ....


Pasiduodu. Paskutiniosios dvi eilutės- jau visiškai ne mano nosiai. Dėl eilėraščio pradžios- gerai, galime nutart, kad kalbama apie paprasčiausias eilines vyro ir moters skyrybas, santykių degradaciją, turto ir gyvenimo dalybas. Bet ar toks aiškinimas ne per daug primityviai paviršinis? Nežinau. Gali būti, kad nepagaunu gilesnio konteksto. Tiesiog nežinau daug ko. Bet koks bandymas interpretuot, ką reiškia ta stirnelė kambaryje, ant kurios štai turi užkristi Visata- čia jau reikia būti susipažinus su Norvidu, susipažinus su Tuvimu. Nes ta stirnelė yra kažkokia aliuzija, replika ar citata, ji Norvido stirnelė, o aš nieko nežinau apie tai. Todėl tam kartui tiek. Praslystame paviršutiniškai, apgraibomis.

2009 m. birželio 21 d., sekmadienis

kodėl tai darau.

Klausiau savęs, kodėl tai darau. Kodėl užsiimu tokia nesąmone, tokiais mėginimais "versti į lietuvių kalbą".
Juk tikrai nemanau turįs teisę vaizduoti vertėją. Be to, jeigu rimtai verčiant, reiktų juk bent labiau pasistengti, padirbėti, šlifuoti- aš to nedarau ir neketinu.
Nes neketinu šitų "vertimų" siūlyti kam nors rimtai.

Paklausiau savęs: o ar nesijauti juokingas, "darydamas darbą" vienai ar dviems skaitytojoms? "Vieno Aktoriaus Teatras" yra tik graudu, bet "Vieno Žiūrovo Teatras" yra... blogiau. Žiauriai juokinga.

Be to, visai galimas daiktas, kad šitie eilėraščiai jau seniai yra išversti, kurkas profesionaliau, ir gal net ne po vieną kartą. (Bet aš nenoriu skaityti vertimų. Aš noriu skaityti originalą...?)

Paskui nutariau, kad turiu neblogą pasiteisinimą.
Tai, ką aš čia darau- yra savotiškas lėtojo skaitymo būdas. Aš nežinau, kiek ir ką tai duoda jums, bet man- suteikia progą perskaityt. "Versdamas" aš būnu priverstas perskaityti kiekvieną eilutę, truputėlį gaunu suvokti tai, ką gal šiaip tiesiog prabėgčiau akimis be užkliuvimo. Gaunasi panašiai, kaip mokymasis, judinant lūpas. Ir su pieštuku pasibraukiant žodžius. Geresnis suvokimas.

Taigi. Pasiteisinau... :)

Beje, ta proga pastebėsiu (dėl visa ko, nors ir nemanau, kad pavojinga):

neduok Dieve, jeigu koks nors netyčia užklydęs niekšas sugalvotų pavogti kurį nors iš šių "vertimų" ir naudoti jį ne pagal paskirtį. Pasipiktinčiau baisiai.
Ne todėl, kad būtų man "brangios nuosavybės teisės". Bet tiesiog šitokie pusfabrikačiai neturi teisės būti rodomi atskirai, kaip "produktas".

Wisława Szymborska - Ballada

To ballada o zabitej,
Która nagle z krzesła wstała.

Ułożona w dobrej wierze,
W świetle lampy rzecz się miała.

Każdy, kto chciał, widzieć mógł.

Kiedy się zamknęły drzwi
I zabójca zbiegł ze schodów,
Ona wstała tak jak żywi
Nagłą ciszą obudzeni.

Ona wstała, rusza głową
I twardymi jak z pierścionka
Oczami patrzy po kątach.

Nie unosi się w powietrzu,
Ale po zwykłej podłodze,
Po skrzypiących deskach stąpa.

Wszystkie po zabójcach ślady
Pali w piecu. Aż do szczętu
Fotografii do imetu
Sznurowadła z dna szuflady.

Ona nie jest uduszona.
Ona nie jest zastrzelona.
Niewidoczna śmierć poniosła.

Może dawać znaki życia,
Płakać z różnych drobnych przyczyn,
Nawet krzyczeć z przerażenia
Na widok myszy.
Tak wiele
Jest słabości i śmieszności
Nietrudnych do podrobienia.

Ona wstała, jak się wstaje.

Ona chodzi, jak się chodzi.
Nawet śpiewa czesząc włosy,
Które rosną.

Baladė.

Tai baladė apie užmuštąją,
kuri staiga iš krėslo
pakilo.

Buvo tai lempos šviesoje.

Kiekvienas norintis galėjo tai pamatyt.

Kai užsidarė durys
ir žmogžudys nubėgo laiptais žemyn,
ji pakilo, kaip pakyla gyvieji,
pabudinti staigios tylos.

Ji atsistojo, judina galvą,
ir kietomis, kaip iš žiedo,
Akimis kertes apžvelgia.

Ne pakilusi į orą,
bet paprastai grindimis,
girgždančiom lentomis žengia.

Visus pėdsakus žmogžudystės
Krosny degina. Lig skiautės.
Fotografijų gabalėlius,
Batraiščius iš stalčiaus dugno.

Ji nėra pasmaugta,
Ji nėra nušauta.
Nematoma mirtis ją neša.

Gali rodyt gyvybės ženklus,
verkti dėl įvairių smulkių priežasčių,
Netgi šaukt iš baimės
Pamačiusi pelę.
Tiek daug
Yra silpnumo ir juokingumo
Nesudėtingam apsimetimui.

Ji atsistojo, kaip atsistojama.

Ji vaikšto, kaip vaikštoma.
Netgi dainuoja, šukuodamasi plaukus,
Kurie auga.



Nežinau, ar pakankamai yra suprantamas mano "vertimas" (kiek iš jo įmanoma pagaut esmę..), todėl primygtinai rekomenduoju (būtinai) užmest akį ir į tikrąjį (lenkišką) tekstą, net jeigu ir visai nemokate lenkiškai. Gal pavyks bent maždaug suvokt...

2009 m. birželio 20 d., šeštadienis

Album

Nikt w rodzinie nie umarł z miłości.
Co tam było to było, ale nic dla mitu.
Romeowie gruźlicy? Julie dyfrerytu?
Niektórzy wręcz dożyli zgrzybiałej starości.
Żadnej ofiary braku odpowiedzi
na list pokropiony łzami!
Zawsze w końcu zjawiali się sąsiedzi
z różami i binokularami.
Żadnego zaduszenia w stylowej szafie,
kiedy to raptem wraca mąż kochanki!
Nikomu te sznurówki, mantylki firanki, falbanki
nie przeszkodziły wejść na fotografię.
I nigdy w duszy piekielnego Boscha!
I nigdy z pistoletem do ogrodu!
(Konali z kulą w czaszce, ale z innego powodu
i na polowych noszach)
Nawet ta, z ekstatycznym kokiem
i oczami podkutymi jak po balu,
odpłynęła wielkim krwotokiem
nie do ciebie, danserze, i nie z żalu.
Może ktoś, dawniej, przed dagerotypem -
ale z tych, co w albumie, nikt, o ile wiem.
Rozśmieszały się smutki, leciał dzień za dniem,
a oni, pocieszeni, znikali na grypę.
Albumas.

Nė vienas iš šeimos nenumirė dėl meilės.
Kas ten buvo, tai buvo, bet nieko tinkamo mitui.
Romeo džiovininkai? Difteritinės Džiuljetos ?
Kai kurie paprasčiausiai sulaukė iki sukriošusios senatvės.
Nė vienos aukos dėl nesulaukto atsakymo
į ašaromis aplaistytą laišką!
Visada baigdavosi kaimynų apsilankymu
su rožėmis ir akiniais.
Nė vienas neužduso stilingoje spintoje,
kai staiga grįžta vyras meilužės!
..............
(ai, toliau neversiu. )
toliau kalba eina, kad niekam tie suvarstymai, falbankos, firankos, mantiljos nesutrukdė įeiti fotografijon.
Niekada šėtoniškojo Boscho dvasioj,
Ir niekada su pistoletu į daržą (turima omeny dvikovos)
(Mirdavo su kulka kaukolėj, bet dėl kitų priežasčių ir ant kariškų neštuvų)
Netgi ta, su egzaltuotu kuodu
ir paakiais patinusiais kaip po baliaus,
išplaukė didžia kraujosrūva
ne pas tave, šokėjau, ir ne iš sielvarto.
Gal kas nors, anksčiau, dar prieš išrandant dagerotipą-
bet iš tų, albume, niekas,
kiek žinau.
Liūdesius keitė juokas,
diena keitė dieną,
o jie, palaiminti, išnykdavo nuo
gripo.



Šį kartą visai menkai stengiausi, suchaltūrinau begėdiškai.
Ne tiek iš tingėjimo, bet paprasčiausiai nelabai užkabino eilėraštis. Visą turinį galima pasakyt vienu, gal dviem sakiniais. Tuščiažodžiavimą versti nedėkingas užsiėmimas. :)

2009 m. birželio 19 d., penktadienis

Wisława Szymborska - Akrobata







Z trapezu na
na trapez, w ciszy po
po nagle zmilkłym werblu, przez
przez zaskoczone powietrze, szybszy niż
niż ciężar ciała, które znów
znów nie zdążyło spaść.

Sam, Albo jeszcze mniej niż sam,
mniej, bo ułomny, bo mu brak
brak skrzydeł, brak mu nbardzo,
brak, który go zmusza
do wstydliwych przefrunięć na nieupierzonej
już tylko nagiej uwadze.

Mozolnie lekko,
z cierpliwą zwinnością,
w wyrachowanym natchnieniu. Czy widzisz,
jak on się czai do lotu, czy wiesz,
jakon spiskuje od słowy do stóp
przeciw takiemu, jakim jest, czy wiesz, czy widzisz,
jak chytrze się przez dawny kształt przewleka i
żeby pochwycić w garść rozkołysany świat
nowo zrodzone z siebie wyciąga ramiona -

piękniejsze pansd wszystko w jednej tej
w tej jednej, która zresztą już minęła, chwili.


Akrobatas.

Nuo trapecijos ant
ant trapecijos, tyloje po
po staiga nutilusio būgnų tratėjimo, per
per staiga užkluptą orą, greitesnis nei
nei kūno svoris, kuris vėl
vėl nespėjo nukristi.

Vienas. Ar net dar mažiau, negu vienas,
mažiau, nes netobulas, nes neturi
neturi sparnų, trūksta jam labai,
trūkumas, kuris jį verčia
gėdingai purpčiot vien ant beplunksnio
vien tik nuogo atidumo palaikomam.

Taip sunkiai lengvai,
su kantriu vikrumu,
išskaičiuotam įkvėpime. Ar matai,
kaip jis tyko prieš skrydį, ar žinai,
kaip jis sąmokslauja nuo galvos iki kojų
prieš tą, kuriuo yra, ar žinai, ar regi,
kaip gudriai pro savo buvusį apvalkalą iššliaužia ir
kad sugriebt į saują siūbuojantį pasaulį
naujai užgimusias iš savęs ištiesia rankas-

gražesnes už viską vienintelėje toj
toj vienintelėje, kuri, beje, jau praėjo, akimirkoj.



Šį kartą visai kerėpliškas gaunasi mano "vertimas", ir taisyti jį nelabai, turbūt, mano jėgoms būtų. Jau nekalbant apie tai, kad paprasčiausiai tingiu uoliai užsiiminėti šlifavimu... neatsipirks. :)

Galima nebent mėginti aiškintis, dėl ko ir kaip...

Pirmiausia: eilėraštis smarkiai mandros formos. tie pakartojimai (eilutę baigiantis žodis paskui vėl pradeda naują eilutę), žaidimai vaizdiniais (nėra sparnų, nėra plunksnų- akrobato skrydis yra ne paukščio laisvas ir paprastas, o vien kruopščiai apskaičiuotas veiksmas), perkeltinėmis prasmėmis ("pro savo buvusį apvalkalą iššliaužia...kad sugriebt į saują siūbuojantį pasaulį"- visai bejėgiškas mano bandymas išverst, pasakyt lietuviškai. "Sąmokslas su savimi", pastangos įtikinti savo kūną, visą, nuo galvos iki kulnų, paskui- skrydis, kaip gyvatės išsinėrimas iš savo paliekamos senos odos, lyg paliekama išnara anoj pusėj, o čia- jau naujas, lyg čia pat, dabar užgimusiom rankom godžiai griebiasi už trapecijos kitoje cirko kupolo pusėje. Pagaut į saują "rozkołysany świat"- sūpuoklėse įsiūbuotą pasaulį- sugriebt gyvenimą, gyvent vėl.

Neketinu čia šitaip nagrinėti, filosofuot ir mėgint atpasakot kiekvieną sakinį. Juo labiau, kad gal tokiu būdu dar ir prikurčiau to, ko ten pas Šymborską ir nebuvo.
Norėjau tik pasakyt, kad eilėraštis nėra toks kvailas, kaip mano "vertimas". Tiesiog Brisius nemoka pasakyti, ką supranta, arba jam atrodo, kad supranta. :)

2009 m. birželio 18 d., ketvirtadienis

Wisława Szymborska - W przytułku


Jabłońska, tej to dobrze, ze wszystkim się godzi,
a jeszcze niby księżna między nami chodzi.
Jewszcze wiąże chusteczki i kręci fryzury
że trzech synów ma w niebie, to nuż wyjrzy który.

"Gdyby wojnę przeżyli to bym tu nie była.
Na zimę do jednego, latem do drugiego."
Tak sobie wymyśliła.
Taka pewna tego.

I jeszcze kiwa nad nami tą głową,
i pyta o te nasze niezabite dzieci,
bo ją,
"to by na święta zaprosił ten trzeci".

Pewnie by ją jeszcze zjechał złocistą karocą
zaprzężoną, a jakże, w białe gołębice,
żeby wszyscy widzieli
i nie zapomnieli.

Aż się czasem uśmieje sama panna Mania,
panna Mania do pielęgnowania,
litość nad nami na stałym etacie
z prawem do wczasów i wolnej niedzieli.


/http://evacska.republika.pl/materialy/poezja/wislawa_szymborska/wislawa_szymborska.htm/
*****************************************************************
Atpasakojimas lietuviškai, laisvas.
Mes čia, turbūt, nebandysime versti, kaip verčiami eilėraščiai, ar ne? (Nebent atsirastų gabesnių už mane poetų, norinčių pamėginti...)
****************************************************
Prieglaudoje

Jablonska, bepiga jai, su visais sugyvena,
vaikšto sau kaip kunigaikštienė tarp mūsų.
dar, mat, skarelėmis puošiasi, šukuosenas mandras sau vynioja,
atseit, tris sūnus danguje turi, tai- o gal kuris pažiūrės į ją.

"Jei būt per karą išlikę, tai čia nebūčiau,
Žiemai pas vieną, vasarą pas kitą."
Taip sau, matot, susigalvojo,
tokia užtikrinta.

Ir tą savo galvą čia mums linguoja,
ir klausinėja apie tuos mūsų neužmuštus vaikus,
nes ją
"tai būtų pasikvietęs ant švenčių tas trečiasis".

Tikriausiai dar ją būtų išsivežęs auksine karieta,
baltom gulbėm kinkyta, o kaipgi,
kad visi matytų
ir nepamirštų.

Net kartais pati panelė Mania susijuokia.
slaugymo panelė Mania,
mūsų užjautėja, dirbanti pilnu etatu,
su teise turėti atostogas ir laisvą sekmadienį.