Wisława Szymborska - Ballada

To ballada o zabitej, Która nagle z krzesła wstała. Ułożona w dobrej wierze, W świetle lampy rzecz się miała. Każdy, kto chciał, widzieć mógł. Kiedy się zamknęły drzwi I zabójca zbiegł ze schodów, Ona wstała tak jak żywi Nagłą ciszą obudzeni. Ona wstała, rusza głową I twardymi jak z pierścionka Oczami patrzy po kątach. Nie unosi się w powietrzu, Ale po zwykłej podłodze, Po skrzypiących deskach stąpa. Wszystkie po zabójcach ślady Pali w piecu. Aż do szczętu Fotografii do imetu Sznurowadła z dna szuflady. Ona nie jest uduszona. Ona nie jest zastrzelona. Niewidoczna śmierć poniosła. Może dawać znaki życia, Płakać z różnych drobnych przyczyn, Nawet krzyczeć z przerażenia Na widok myszy. Tak wiele Jest słabości i śmieszności Nietrudnych do podrobienia. Ona wstała, jak się wstaje. Ona chodzi, jak się chodzi. Nawet śpiewa czesząc włosy, Które rosną.

Baladė. Tai baladė apie užmuštąją, kuri staiga iš krėslo pakilo. Buvo tai lempos šviesoje. Kiekvienas norintis galėjo tai pamatyt. Kai užsidarė durys ir žmogžudys nubėgo laiptais žemyn, ji pakilo, kaip pakyla gyvieji, pabudinti staigios tylos. Ji atsistojo, judina galvą, ir kietomis, kaip iš žiedo, Akimis kertes apžvelgia. Ne pakilusi į orą, bet paprastai grindimis, girgždančiom lentomis žengia. Visus pėdsakus žmogžudystės Krosny degina. Lig skiautės. Fotografijų gabalėlius, Batraiščius iš stalčiaus dugno. Ji nėra pasmaugta, Ji nėra nušauta. Nematoma mirtis ją neša. Gali rodyt gyvybės ženklus, verkti dėl įvairių smulkių priežasčių, Netgi šaukt iš baimės Pamačiusi pelę. Tiek daug Yra silpnumo ir juokingumo Nesudėtingam apsimetimui. Ji atsistojo, kaip atsistojama. Ji vaikšto, kaip vaikštoma. Netgi dainuoja, šukuodamasi plaukus, Kurie auga.

Nežinau, ar pakankamai yra suprantamas mano "vertimas" (kiek iš jo įmanoma pagaut esmę..), todėl primygtinai rekomenduoju (būtinai) užmest akį ir į tikrąjį (lenkišką) tekstą, net jeigu ir visai nemokate lenkiškai. Gal pavyks bent maždaug suvokt...