kodėl tai darau.

Klausiau savęs, kodėl tai darau. Kodėl užsiimu tokia nesąmone, tokiais mėginimais "versti į lietuvių kalbą".
Juk tikrai nemanau turįs teisę vaizduoti vertėją. Be to, jeigu rimtai verčiant, reiktų juk bent labiau pasistengti, padirbėti, šlifuoti- aš to nedarau ir neketinu.
Nes neketinu šitų "vertimų" siūlyti kam nors rimtai.

Paklausiau savęs: o ar nesijauti juokingas, "darydamas darbą" vienai ar dviems skaitytojoms? "Vieno Aktoriaus Teatras" yra tik graudu, bet "Vieno Žiūrovo Teatras" yra... blogiau. Žiauriai juokinga.

Be to, visai galimas daiktas, kad šitie eilėraščiai jau seniai yra išversti, kurkas profesionaliau, ir gal net ne po vieną kartą. (Bet aš nenoriu skaityti vertimų. Aš noriu skaityti originalą...?)

Paskui nutariau, kad turiu neblogą pasiteisinimą.
Tai, ką aš čia darau- yra savotiškas lėtojo skaitymo būdas. Aš nežinau, kiek ir ką tai duoda jums, bet man- suteikia progą perskaityt. "Versdamas" aš būnu priverstas perskaityti kiekvieną eilutę, truputėlį gaunu suvokti tai, ką gal šiaip tiesiog prabėgčiau akimis be užkliuvimo. Gaunasi panašiai, kaip mokymasis, judinant lūpas. Ir su pieštuku pasibraukiant žodžius. Geresnis suvokimas.

Taigi. Pasiteisinau... :)

Beje, ta proga pastebėsiu (dėl visa ko, nors ir nemanau, kad pavojinga):

neduok Dieve, jeigu koks nors netyčia užklydęs niekšas sugalvotų pavogti kurį nors iš šių "vertimų" ir naudoti jį ne pagal paskirtį. Pasipiktinčiau baisiai.
Ne todėl, kad būtų man "brangios nuosavybės teisės". Bet tiesiog šitokie pusfabrikačiai neturi teisės būti rodomi atskirai, kaip "produktas".