Wisława Szymborska - Dnia 16 maja 1973 roku

1973 metų gegužės 16 dieną. Viena iš tų daugybės datų, kurios nesako man šiandien jau nieko. Kur tą dieną vaikščiojau. ką veikiau- nežinau. Jeigu netoliese būtų buvęs padarytas nusikaltimas - neturėčiau alibi. Saulė suspindo ir užgeso už mano dėmesio ribų. Žemė apsisuko be atžymos užrašų knygelėj. Lengviau man būtų manyti, kad miriau trumpam, negu kad nieko nepamenu, nors gyvenau be pertraukos. Nebuvau juk vaiduokliu, kvėpavau, valgiau, žingsniavau žingsniais, kurie buvo girdimi. o mano pirštų antspaudai turėjo likti ant durų rankenų. Atsispindėjau veidrodyje. Vilkėjau ant savęs kažką kažkokios spalvos. Neabejotinai keletas žmonių mane matė. Gal tą dieną radau daiktą pamestą anksčiau. Gal pamečiau rastą vėliau. Buvau užpildyta jausmų ir įspūdžių. Dabar visa tai kaip daugtaškio taškai. Kur buvau užsisiuvusi, Kur slėpiausi- tai netgi sugebėti reikia šitaip pačiai sau pradingti iš akių. Purtau atmintį- gal kas jos šakose miegojęs tiek metų purptelės staiga triukšmingai. Ne. Aiškiai per daug reikalauju, nes net vienos sekundės.

Jedna z tych wielu dat, kóre nie mówią mi już nic. Dokąd w tym dniu chodziłam. co robiłam - nie wiem. Gdyby w pobliżu popełniono zbrodnię - nie miałabym alibi. Słońce błysło i zgasło poza moją uwagą. Ziemia się obróciła bez wzmianki w notesie. Lżej by mi było myśleć, że umarłam na krótko, niż że nic nie pamiętam, choć żyłam bez przerwy. Nie byłam przecież duchem, oddychałam, jadłam, stawiałam kroki, które było słychać, a ślady moich palców musiały zostać na klamkach. Odbijałam się w lustrze. Miałam na sobie coś w jakimś kolorze. Na pewno kilku ludzi mnie widziało. Może w tym dniu znalazłam rzecz zgubioną wczesniej. Może zgubiłam znalezioną później. Wypełniały mnie uczucia i wrażenia. Teraz to wszystko jak kropki w nawiasie. Gdzie się zaszyłam, Gdzie się pochowałam - to nawet niezła sztuczka tak samej sobie zejśc z oczu. Potrząsam pamięcią - może coś w jej gałęziach uśpione od lat poderwie się z furkotem. Nie. Najwyraźniej za dużo wymagam, bo aż jednej sekundy.

Wisława Szymborska - Dworzec

Stotis. Mano neatvažiavimas į miestą N. įvyko punktualiai. Buvai perspėtas neišsiųstu laišku. Spėjai neateiti numatytu laiku. Traukinys įvažiavo į trečią peroną. Išlipo daugybė žmonių. Nuėjo su minia link išėjimo mano asmens nebuvimas. Kelios moterys vietoje manęs skubiai tame skubėjime. Prie vienos pribėgo kažkas man nepažįstamas, bet ji pažino jį iškart. Jiedu apsikeitė ne mūsų bučiniu, kurio metu prapuolė ne mano lagaminas. Stotis mieste N. gerai išlaikė egzaminą iš objektyvios būties. Visuma stovėjo savo vietose. Detalės judėjo joms skirtais bėgiais. Įvyko netgi sutartas susitikimas. Už ribų mano buvimo. Prarastame rojuje tikimybės. Kažkur kitur. Kažkur kitur. Kaip tie žodeliai skamba.

Nieprzyjazd mój do miasta N. odbył się punktualnie. Zostałeś uprzedzony niewysłanym listem. Zdążyłeś nie przyjść w przewidzianej porze. Pociąg wjechał na peron trzeci. Wysiadło dużo ludzi. Uchodził w tłumie do wyjścia brak mojej osoby. Kilka kobiet zastąpiło mnie pośpiesznie w tym pośpiechu. Do jednej podbiegł ktoś nie znany mi, ale ona rozpoznała go natychmiast. Oboje wymienili nie nasz pocałunek, podczas czego zginęła nie moja walizka. Dworzec w mieście N. dobrze zdał egzamin z istnienia obiektywnego. Całość stała na swoim miejscu. Szczegóły poruszały się po wyznaczonych torach. Odbyło sie nawet umówione spotkanie. Poza zasięgiem naszej obecności. W raju utraconym prawdopodobieństwa. Gdzie indziej. Gdzie indziej. Jak te słówka dźwięczą.

Wisława Szymborska - Czwarta nad ranem

Ketvirta ryto. Valanda iš nakties į dieną. Valanda nuo šono ant šono. Valanda trisdešimtmečiams. Valanda išvalyta gaidžių giedojimui. Valanda, kai žemė uždaro mus. ( išsižada mūsų?) Valanda, kai pučia vėjas nuo užgesusių žvaigždžių. Valanda o-ar-po-mūsų-nieko-ir-neliks. Valanda tuščia. Kurčia, beprasmė. Dugnas visų kitų valandų. Niekam nebūna gera ketvirtą ryto. Jeigu skruzdėlėms gera ketvirtą ryto -galim pasveikinti skruzdėles. Ir lai ateina penkta, jeigu dar toliau gyvensime.

Godzina z nocy na dzień. Godzina z boku na bok. Godzina dla trzydziestoletnich. Godzina uprzątnięta pod kogutów pianie. Godzina, kiedy ziemia zapiera nas. Godzina, kiedy wieje od wygasłych gwiazd. Godzina a-czy-po-nas-nic-nie-pozostanie. Godzina pusta. Głucha, czcza. Dno wszystkich innych godzin. Nikomu nie jest dobrze o czwartej nad ranem. Jeśli mrówkom jest dobrze o czwartej nad ranem - pogratulujmy mrówkom. I niech przyjdzie piąta, o ile mamy dalej żyć.

Wisława Szymborska - Cień

Mój cień jak błazen za królową. Kiedy królowa z krzesła wstanie, błazen nastroszy sie na ścianie i stuknie w sufit głupią głową. Co może na swój sposób boli w dwuwymiarowym świecie. Może błaznowi źle na moim dworze i wolałby się w innej roli. Królowa z okna się wychyli, a błazen z okna skoczy w dół. Tak każdą czynność podzielili, ale to nie jest pół na pół. Ten prostak wziął na siebie gesty, patos i cały jego bezwstyd, to wszystko, na co nie mam sił - koronę, berło, płaszcz królewski. Będę, ach, lekka w ruchu ramion, ach, lekka w odwróceniu głowy, królu, na stacji kolejowej. Królu, to błazen o tej porze, królu, położy sie na torze.

Šešėlis. Mano šešėlis kaip juokdarys paskui karalienę. Kai karalienė iš krėslo pakyla, juokdarys išsidriekia ant sienos ir savo kvaila galva skelia į lubas. Kas, galbūt, yra savotiškai skausminga dvimačiame pasaulyje. Gal juokdariui blogai mano dvare ir jis mieliau save matytų kitokiam vaidmeny. Karalienė išsilenkia pro langą, o juokdarys šoka žemyn. Taip pasidalinę kiekvieną veiksmą, bet tai nėra pusiau po lygiai. Tas prasčiokas prisiėmė gestus, patosą ir visą jo begėdiškumą, tą viską, kam man trūksta jėgų -karūną, skeptrą, karališkąjį apsiaustą. Būsiu, ak, lengva rankų judesy, ak, lengva, galvą atgręždama, karaliau, geležinkelio stoty. Karaliau, tai juokdarys tokiu metu, karaliau, atsiguls ant bėgių.

Wisława Szymborska - Chwila w Troi

Małe dziewczynki chude i bez wiary, że piegi zniknął z policzków, nie zwracające niczyjej uwagi, chodzące po powiekach świata, podobne do tatusia albo do mamusi, szczerze tym przerażone, znad talerza, znad książki, sprzed lustra porywane bywają w Troi. W wielkich szatniach okamgnienia przeobrażają się w piękne Heleny. Wstępują po królewskich schodach w szumie podziwu i długiego trenu. Czują się lekkie. Wiedzą, że piękność to wypoczynek, że mowa sensu ust nabiera, a gesty rzeźbią się same w odniechceniu natchnionym. Twarzyczki ich warte oprawy posłów dumnie sterczą na szyjach godnych oblężenia. Bruneci z filmów, bracia koleżanek, nauczyciel rysunków, ach, polegną wszyscy. Małe dziewczynki z wieży uśmiechów patrzą na katastrofę. Małe dziewczynki ręce załamują w upadającym obłędzie obłudy. Małe dziewczynki na tle spustoszenia w diademie płonącego miasta z kolczykami lamentu powszechnego w uszach. Blade i bez jednej łzy. Syte widoku. Tryumfalne. Zasmucone tym tyko, że trzeba powrócić. Małe dziewczynki powracające.

Akimirka Trojoje Mažos mergaičiukės liesos ir be tikėjimo, kad spuogai išnyks nuo skruostų, neatkreipiančios niekieno dėmesio, vaištančios pasaulio akių vokais, panašios į tėvelį arba į mamytę, nuoširdžiai dėl to pasibaisėjusios, nuo lėkštės, nuo knygos, nuo prieš veidrodį būna pagrobiamos į Troją. Didžiosiose akimirksnio rūbinėse (pasikeičia) virsta gražiosiomis Elenomis. Įžengia karališkais laiptais triukšme susižavėjimo ir ilgo šleifo. Jaučiasi lengvos. Žino, kad grožis tai poilsis, kad kalbai lūpos prasmę įdeda o judesiai skulptūriški savaime, tiesiog iš netyčinio įkvėpimo. Veideliai jų verti būt pasiuntinių įrėminti išdidžiai kyšo ant kaklų, vertų apgulties. Brunetai iš filmų, draugių broliai, piešimo mokytojas, ak, visi jie kris. Mažos mergaičiukės iš šypsenų bokšto žvelgia į katastrofą. Mažos mergaičiukės rankeles užlaužia /...hm... čia nesu tikras, improvizuojam../ nuosmukio pamišime. Mažos mergaičiukės fone nuniokojimų, diademoje degančio miesto su auskariukais visuotinio verksmo ausyse. Pablyškusios ir be jokios ašarėlės. Vaizdo pasotintos. Triumfuojančios. Liūdinamos tik to, kad reikia sugrįžt. Mažos mergaičiukės, grįžtančios.

Wisława Szymborska - Cebula

Co innego cebula. Ona nie ma wnętrzności. Jest sobą na wskroś cebula do stopnia cebuliczności. Cebulasta na zewnątrz, cebulowa do rdzenia, mogłaby wejrzeć w siebie cebula bez przerażenia. W nas obczyzna i dzikość ledwie skórą przykryta, inferno w nas interny, anatomia gwałtowna, a w cebuli cebula, nie pokretne jelita. Ona wielekroć naga, do głębi itympodobna. Byt niesprzeczny cebula, udany cebula twór. W jedej po prostu druga, w większej mniejsza zawarta, a w następnej kolejna, czyli trzecia i czwarta. Dośrodkowa fuga. Echo złożone w chór. Cebula, to ja rozumiem: najnadobniejszy brzuch świata. Sam się aureolami na własną chwałę oplata. W nas - tłuszcze, nerwy, żyły, śluzy i sekretności. I jest nam odmówiony idiotyzm doskonałaości.

Svogūnas. Kas kita- svogūnas. Jis neturi vidurių. Jis visas yra vien pats savimi ištisai pilnatvinio svogūniškumo lygiu. Svogūniškas iš išorės, svogūniškas iki šerdies, galėtų žvelgti svogūnas į savo vidų laisvai, be pasibaisėjimo. Mumyse svetimumas ir laukiniškumas vos pridengti odele, inferno mūsų interne (pragaras slypi mūsų viduje), audringa anatomija, o svogūne- svogūnas, o ne išsisukinėjančios žarnos. Jis daugkartiškai nuogas, iki pat savo gelmės vienodai panašus į save. Svogūnas- bekonfliktiškas būvis, vykęs padaras svogūnas. Viename paprasčiausiai kitas, didesniam mažesnis telpa, ir sekančiame dar eilinis, arba trečias ir ketvirtas. Įcentrinė fuga. Aidas sudėtas į chorą. Svogūnas, tai aš suprantu: labiausiai vykęs pilvas pasaulyje. Pats save aureolėmis paties savo garbei apgaubia. Mumyse- riebalai, nervai, gyslos, išskyros ir sekretinės liaukos. Ir neduota mums tobulybės idiotizmo.

Lenkiškas žodis "cebula", beje, yra moteriškos giminės.
Gal būtų buvę geriau mėginti versti "svogūnė"?
Szymborska, aišku, turėjo save omenyje, kaipo svogūnę. :)
Bet bala nematė, nesvarbu, tiks ir taip.

Wisława Szymborska - Bez tytułu

Tak bardzo pozostali sami, tak bardzo bez jednego słowa i w takiej niemiłości, że cudu są godni ? gromu z wysokiej chmury, obrócenia w kamień. Dwa miliony nakładu greckiej mitologii, ale nie ma ratunku dla niego i dla niej. Gdyby ktoś chociaż stanął w drzwiach, cokolwiek, choć na chwilę, zjawiło się i znikło,? pocieszne, smutne, zewsząd i znikąd, budzące śmiech albo strach. Ale nic się nie zdarzy. Żadne, samo z siebie, nieprawdopodobieństwo. Jak w mieszczańskiej dramie będzie to prawidłowe do końca rozstanie, nie uświetnione nawet dziurą w niebie. Na ściany niezachwianym tle, żałośni jedno dla drugiego, stoją naprzeciw lustra, gdzie nic prócz odbicia dorzecznego. Nic prócz odbicia dwojga osób. Materia ma się na baczności. Jak długa i szeroka i wysoka, na ziemi i na niebie i po bokach pilnuje przyrodzonych losów - jak gdyby sarenki nagłej w tym pokoju musiało runąć Uniwersum.

Be pavadinimo. Taip labai liko vieniši, taip labai be jokio žodžio ir tokioje nemeilėje, kad nusipelnė jie stebuklo? Perkūno iš aukšto debesies, pavertimo į akmenį. Du milijonai graikiškos mitologijos tiražo, bet nėra išsigelbėjimo jam ir jai. Jei bent kas nors pasirodytų duryse, kas nors, bent akimirksniui, pasimatytų ir išnyktų,? guodžiantis, liūdnas, iš visur ir iš niekur, juokingas ar keliantis baimę. Bet neįvyks nieko. Jokio, savaime neįtikimo, dalyko. Kaip miesčioniškoj dramoj bus tai pagal taisykles iki galo išsiskyrimas, neatžymėtas netgi jokia skyle danguje. Nesujaudintame sienos fone, apgailėtini vienas kitam, jie stovi prieš veidrodį, kuriame nieko apart atspindžio pažodžiui. Nieko apart atspindžio dviejų asmenų. Materija budri ir atsargi. Visa skersai ir išilgai, ant žemės ir danguj ir aplink saugo prigimtinius likimus - lyg ....

Pasiduodu. Paskutiniosios dvi eilutės- jau visiškai ne mano nosiai. Dėl eilėraščio pradžios- gerai, galime nutart, kad kalbama apie paprasčiausias eilines vyro ir moters skyrybas, santykių degradaciją, turto ir gyvenimo dalybas. Bet ar toks aiškinimas ne per daug primityviai paviršinis? Nežinau. Gali būti, kad nepagaunu gilesnio konteksto. Tiesiog nežinau daug ko. Bet koks bandymas interpretuot, ką reiškia ta stirnelė kambaryje, ant kurios štai turi užkristi Visata- čia jau reikia būti susipažinus su Norvidu, susipažinus su Tuvimu. Nes ta stirnelė yra kažkokia aliuzija, replika ar citata, ji Norvido stirnelė, o aš nieko nežinau apie tai. Todėl tam kartui tiek. Praslystame paviršutiniškai, apgraibomis.

kodėl tai darau.

Klausiau savęs, kodėl tai darau. Kodėl užsiimu tokia nesąmone, tokiais mėginimais "versti į lietuvių kalbą".
Juk tikrai nemanau turįs teisę vaizduoti vertėją. Be to, jeigu rimtai verčiant, reiktų juk bent labiau pasistengti, padirbėti, šlifuoti- aš to nedarau ir neketinu.
Nes neketinu šitų "vertimų" siūlyti kam nors rimtai.

Paklausiau savęs: o ar nesijauti juokingas, "darydamas darbą" vienai ar dviems skaitytojoms? "Vieno Aktoriaus Teatras" yra tik graudu, bet "Vieno Žiūrovo Teatras" yra... blogiau. Žiauriai juokinga.

Be to, visai galimas daiktas, kad šitie eilėraščiai jau seniai yra išversti, kurkas profesionaliau, ir gal net ne po vieną kartą. (Bet aš nenoriu skaityti vertimų. Aš noriu skaityti originalą...?)

Paskui nutariau, kad turiu neblogą pasiteisinimą.
Tai, ką aš čia darau- yra savotiškas lėtojo skaitymo būdas. Aš nežinau, kiek ir ką tai duoda jums, bet man- suteikia progą perskaityt. "Versdamas" aš būnu priverstas perskaityti kiekvieną eilutę, truputėlį gaunu suvokti tai, ką gal šiaip tiesiog prabėgčiau akimis be užkliuvimo. Gaunasi panašiai, kaip mokymasis, judinant lūpas. Ir su pieštuku pasibraukiant žodžius. Geresnis suvokimas.

Taigi. Pasiteisinau... :)

Beje, ta proga pastebėsiu (dėl visa ko, nors ir nemanau, kad pavojinga):

neduok Dieve, jeigu koks nors netyčia užklydęs niekšas sugalvotų pavogti kurį nors iš šių "vertimų" ir naudoti jį ne pagal paskirtį. Pasipiktinčiau baisiai.
Ne todėl, kad būtų man "brangios nuosavybės teisės". Bet tiesiog šitokie pusfabrikačiai neturi teisės būti rodomi atskirai, kaip "produktas".

Wisława Szymborska - Ballada

To ballada o zabitej, Która nagle z krzesła wstała. Ułożona w dobrej wierze, W świetle lampy rzecz się miała. Każdy, kto chciał, widzieć mógł. Kiedy się zamknęły drzwi I zabójca zbiegł ze schodów, Ona wstała tak jak żywi Nagłą ciszą obudzeni. Ona wstała, rusza głową I twardymi jak z pierścionka Oczami patrzy po kątach. Nie unosi się w powietrzu, Ale po zwykłej podłodze, Po skrzypiących deskach stąpa. Wszystkie po zabójcach ślady Pali w piecu. Aż do szczętu Fotografii do imetu Sznurowadła z dna szuflady. Ona nie jest uduszona. Ona nie jest zastrzelona. Niewidoczna śmierć poniosła. Może dawać znaki życia, Płakać z różnych drobnych przyczyn, Nawet krzyczeć z przerażenia Na widok myszy. Tak wiele Jest słabości i śmieszności Nietrudnych do podrobienia. Ona wstała, jak się wstaje. Ona chodzi, jak się chodzi. Nawet śpiewa czesząc włosy, Które rosną.

Baladė. Tai baladė apie užmuštąją, kuri staiga iš krėslo pakilo. Buvo tai lempos šviesoje. Kiekvienas norintis galėjo tai pamatyt. Kai užsidarė durys ir žmogžudys nubėgo laiptais žemyn, ji pakilo, kaip pakyla gyvieji, pabudinti staigios tylos. Ji atsistojo, judina galvą, ir kietomis, kaip iš žiedo, Akimis kertes apžvelgia. Ne pakilusi į orą, bet paprastai grindimis, girgždančiom lentomis žengia. Visus pėdsakus žmogžudystės Krosny degina. Lig skiautės. Fotografijų gabalėlius, Batraiščius iš stalčiaus dugno. Ji nėra pasmaugta, Ji nėra nušauta. Nematoma mirtis ją neša. Gali rodyt gyvybės ženklus, verkti dėl įvairių smulkių priežasčių, Netgi šaukt iš baimės Pamačiusi pelę. Tiek daug Yra silpnumo ir juokingumo Nesudėtingam apsimetimui. Ji atsistojo, kaip atsistojama. Ji vaikšto, kaip vaikštoma. Netgi dainuoja, šukuodamasi plaukus, Kurie auga.

Nežinau, ar pakankamai yra suprantamas mano "vertimas" (kiek iš jo įmanoma pagaut esmę..), todėl primygtinai rekomenduoju (būtinai) užmest akį ir į tikrąjį (lenkišką) tekstą, net jeigu ir visai nemokate lenkiškai. Gal pavyks bent maždaug suvokt...

Album

Nikt w rodzinie nie umarł z miłości. Co tam było to było, ale nic dla mitu. Romeowie gruźlicy? Julie dyfrerytu? Niektórzy wręcz dożyli zgrzybiałej starości. Żadnej ofiary braku odpowiedzi na list pokropiony łzami! Zawsze w końcu zjawiali się sąsiedzi z różami i binokularami. Żadnego zaduszenia w stylowej szafie, kiedy to raptem wraca mąż kochanki! Nikomu te sznurówki, mantylki firanki, falbanki nie przeszkodziły wejść na fotografię. I nigdy w duszy piekielnego Boscha! I nigdy z pistoletem do ogrodu! (Konali z kulą w czaszce, ale z innego powodu i na polowych noszach) Nawet ta, z ekstatycznym kokiem i oczami podkutymi jak po balu, odpłynęła wielkim krwotokiem nie do ciebie, danserze, i nie z żalu. Może ktoś, dawniej, przed dagerotypem - ale z tych, co w albumie, nikt, o ile wiem. Rozśmieszały się smutki, leciał dzień za dniem, a oni, pocieszeni, znikali na grypę.

Albumas. Nė vienas iš šeimos nenumirė dėl meilės. Kas ten buvo, tai buvo, bet nieko tinkamo mitui. Romeo džiovininkai? Difteritinės Džiuljetos ? Kai kurie paprasčiausiai sulaukė iki sukriošusios senatvės. Nė vienos aukos dėl nesulaukto atsakymo į ašaromis aplaistytą laišką! Visada baigdavosi kaimynų apsilankymu su rožėmis ir akiniais. Nė vienas neužduso stilingoje spintoje, kai staiga grįžta vyras meilužės! .............. (ai, toliau neversiu. ) toliau kalba eina, kad niekam tie suvarstymai, falbankos, firankos, mantiljos nesutrukdė įeiti fotografijon. Niekada šėtoniškojo Boscho dvasioj, Ir niekada su pistoletu į daržą (turima omeny dvikovos) (Mirdavo su kulka kaukolėj, bet dėl kitų priežasčių ir ant kariškų neštuvų) Netgi ta, su egzaltuotu kuodu ir paakiais patinusiais kaip po baliaus, išplaukė didžia kraujosrūva ne pas tave, šokėjau, ir ne iš sielvarto. Gal kas nors, anksčiau, dar prieš išrandant dagerotipą- bet iš tų, albume, niekas, kiek žinau. Liūdesius keitė juokas, diena keitė dieną, o jie, palaiminti, išnykdavo nuo gripo.

Šį kartą visai menkai stengiausi, suchaltūrinau begėdiškai.
Ne tiek iš tingėjimo, bet paprasčiausiai nelabai užkabino eilėraštis. Visą turinį galima pasakyt vienu, gal dviem sakiniais. Tuščiažodžiavimą versti nedėkingas užsiėmimas. :)

Wisława Szymborska - Akrobata

Z trapezu na na trapez, w ciszy po po nagle zmilkłym werblu, przez przez zaskoczone powietrze, szybszy niż niż ciężar ciała, które znów znów nie zdążyło spaść. Sam, Albo jeszcze mniej niż sam, mniej, bo ułomny, bo mu brak brak skrzydeł, brak mu nbardzo, brak, który go zmusza do wstydliwych przefrunięć na nieupierzonej już tylko nagiej uwadze. Mozolnie lekko, z cierpliwą zwinnością, w wyrachowanym natchnieniu. Czy widzisz, jak on się czai do lotu, czy wiesz, jakon spiskuje od słowy do stóp przeciw takiemu, jakim jest, czy wiesz, czy widzisz, jak chytrze się przez dawny kształt przewleka i żeby pochwycić w garść rozkołysany świat nowo zrodzone z siebie wyciąga ramiona - piękniejsze pansd wszystko w jednej tej w tej jednej, która zresztą już minęła, chwili.

Akrobatas. Nuo trapecijos ant ant trapecijos, tyloje po po staiga nutilusio būgnų tratėjimo, per per staiga užkluptą orą, greitesnis nei nei kūno svoris, kuris vėl vėl nespėjo nukristi. Vienas. Ar net dar mažiau, negu vienas, mažiau, nes netobulas, nes neturi neturi sparnų, trūksta jam labai, trūkumas, kuris jį verčia gėdingai purpčiot vien ant beplunksnio vien tik nuogo atidumo palaikomam. Taip sunkiai lengvai, su kantriu vikrumu, išskaičiuotam įkvėpime. Ar matai, kaip jis tyko prieš skrydį, ar žinai, kaip jis sąmokslauja nuo galvos iki kojų prieš tą, kuriuo yra, ar žinai, ar regi, kaip gudriai pro savo buvusį apvalkalą iššliaužia ir kad sugriebt į saują siūbuojantį pasaulį naujai užgimusias iš savęs ištiesia rankas- gražesnes už viską vienintelėje toj toj vienintelėje, kuri, beje, jau praėjo, akimirkoj.

Šį kartą visai kerėpliškas gaunasi mano "vertimas", ir taisyti jį nelabai, turbūt, mano jėgoms būtų. Jau nekalbant apie tai, kad paprasčiausiai tingiu uoliai užsiiminėti šlifavimu... neatsipirks. :)

Galima nebent mėginti aiškintis, dėl ko ir kaip...

Pirmiausia: eilėraštis smarkiai mandros formos. tie pakartojimai (eilutę baigiantis žodis paskui vėl pradeda naują eilutę), žaidimai vaizdiniais (nėra sparnų, nėra plunksnų- akrobato skrydis yra ne paukščio laisvas ir paprastas, o vien kruopščiai apskaičiuotas veiksmas), perkeltinėmis prasmėmis ("pro savo buvusį apvalkalą iššliaužia...kad sugriebt į saują siūbuojantį pasaulį"- visai bejėgiškas mano bandymas išverst, pasakyt lietuviškai. "Sąmokslas su savimi", pastangos įtikinti savo kūną, visą, nuo galvos iki kulnų, paskui- skrydis, kaip gyvatės išsinėrimas iš savo paliekamos senos odos, lyg paliekama išnara anoj pusėj, o čia- jau naujas, lyg čia pat, dabar užgimusiom rankom godžiai griebiasi už trapecijos kitoje cirko kupolo pusėje. Pagaut į saują "rozkołysany świat"- sūpuoklėse įsiūbuotą pasaulį- sugriebt gyvenimą, gyvent vėl.

Neketinu čia šitaip nagrinėti, filosofuot ir mėgint atpasakot kiekvieną sakinį. Juo labiau, kad gal tokiu būdu dar ir prikurčiau to, ko ten pas Šymborską ir nebuvo.
Norėjau tik pasakyt, kad eilėraštis nėra toks kvailas, kaip mano "vertimas". Tiesiog Brisius nemoka pasakyti, ką supranta, arba jam atrodo, kad supranta. :)

Wisława Szymborska - W przytułku

Jabłońska, tej to dobrze, ze wszystkim się godzi,
a jeszcze niby księżna między nami chodzi.
Jewszcze wiąże chusteczki i kręci fryzury
że trzech synów ma w niebie, to nuż wyjrzy który.

"Gdyby wojnę przeżyli to bym tu nie była.
Na zimę do jednego, latem do drugiego."
Tak sobie wymyśliła.
Taka pewna tego.

I jeszcze kiwa nad nami tą głową,
i pyta o te nasze niezabite dzieci,
bo ją,
"to by na święta zaprosił ten trzeci".

Pewnie by ją jeszcze zjechał złocistą karocą
zaprzężoną, a jakże, w białe gołębice,
żeby wszyscy widzieli
i nie zapomnieli.

Aż się czasem uśmieje sama panna Mania,
panna Mania do pielęgnowania,
litość nad nami na stałym etacie
z prawem do wczasów i wolnej niedzieli.


/http://evacska.republika.pl/materialy/poezja/wislawa_szymborska/wislawa_szymborska.htm/
*****************************************************************
Atpasakojimas lietuviškai, laisvas.
Mes čia, turbūt, nebandysime versti, kaip verčiami eilėraščiai, ar ne? (Nebent atsirastų gabesnių už mane poetų, norinčių pamėginti...)
****************************************************
Prieglaudoje

Jablonska, bepiga jai, su visais sugyvena,
vaikšto sau kaip kunigaikštienė tarp mūsų.
dar, mat, skarelėmis puošiasi, šukuosenas mandras sau vynioja,
atseit, tris sūnus danguje turi, tai- o gal kuris pažiūrės į ją.

"Jei būt per karą išlikę, tai čia nebūčiau,
Žiemai pas vieną, vasarą pas kitą."
Taip sau, matot, susigalvojo,
tokia užtikrinta.

Ir tą savo galvą čia mums linguoja,
ir klausinėja apie tuos mūsų neužmuštus vaikus,
nes ją
"tai būtų pasikvietęs ant švenčių tas trečiasis".

Tikriausiai dar ją būtų išsivežęs auksine karieta,
baltom gulbėm kinkyta, o kaipgi,
kad visi matytų
ir nepamirštų.

Net kartais pati panelė Mania susijuokia.
slaugymo panelė Mania,
mūsų užjautėja, dirbanti pilnu etatu,
su teise turėti atostogas ir laisvą sekmadienį.