Wisława Szymborska - Na wieży Babel

Ant Babelio bokšto - Kiek valandų? - Taip, esu laiminga, ir trūksta man tik varpelio ant kaklo, kuris skambėtų virš tavęs, kai miegi. - Reiškia, negirdėjai audros? Mūrus sudrebino vėjas, bokštas nusižiovavo kaip liūtas, dideliais vartais ant girgždančių vyrių. Kaip, nejau pamiršai? Vilkėjau paprastą pilką suknią susegtą ant peties. - Ir iškart po to dangus suskilo šimtu žaibų. Kaipgi galėjau įeiti, juk nebuvai vienas. - Išvydau staiga spalvas, egzistavusias prieš atsirandant žvilgsniui. - Gaila, kad negali man pažadėti. - Esi teisus, matyt, tai buvo sapnas. - Kodėl meluoji, kodėl vadini mane jos vardu, kai kalbi su manim, vis dar ją myli? O taip, norėčiau, kad liktum su manim. - Nekaltinu tavęs, privalėjau pati tai suprasti. - Vis dar galvoji apie jį? - Bet juk aš neverkiu. - Ir tai jau viskas? - Nė vienas man nėra tiek svarbus, kaip tu. - Bent jau gerai, kad nors esi nuoširdi, nemeluoji man. - Būk ramus, išvažiuosiu iš šito miesto. Būk rami, išeisiu iš čia. - Tavo tokios gražios rankos. - Tai seni įvykiai, ašmenys praėjo nepalietę kaulo. - Nėr už ką, mano mielas, nėr už ką. - Nežinau ir nenoriu žinoti, kiek dabar valandų.

- Która godzina? - Tak, jestem szczęśliwa, i brak mi tylko dzwoneczka u szyi, który by brzęczał nad tobą, gdy śpisz. - Więc nie słyszałaś burzy? Murem targnął wiatr, wieża ziewnęła jak lew, wielką bramą na skrzypiących zawiasach. Jak to, zapomniałeś? Miałąm na sobie zwykłą szarą suknię spnaną na ramieniu. - I natychmiast potem niebo pękło w stubłysku. Jakże mogłam wejść, przecież nie byłeś sam. - Ujrzałem nagle kolory sprzed istnienia wzroku. - Szkoda, że nie możesz mi przyrzec. - Masz słuszność, widocznie to był sen. - Dlaczego kłamiesz, dlaczego mówisz do mnie jej imieniem, kochasz ją jeszcze? O tak, chciałbym, żebyś została ze mną. - Nie mam żalu, powinnam była domyślić się tego. - Wciąż myślisz o nim? - Ależ ja nie płaczę. - I to już wszystko? - Nikogo jak ciebie. - Przynajmniej jesteś szczera. - Bądź spokojny, wyjadę z tego miasta. Bądź spokojna, odejdę stąd. - Masz takie piękne ręce. - To stare dzieje, ostrze przeszło nie natruszająśc kości. - Nie ma za co, mój drogi, nie ma za co. - Nie wiem i nie chcę wiedzieć, która to godzina

Sudėtinga išverst šitai. (Babelio bokštas, kalbos barjerų gimtinė, nieko nepadarysi. )
Apsunkina papildomai dar tai, kad lietuviški veiksmažodžiai neturi vyr. ir mot. giminių, o tekste žodžius, kuriuos taria ji, o kuriuos jis- galima nuspėt tik pagal veiksmažodžius.
Nežinau, ką ir kaip įmanoma suprasti iš tokio teksto. Galim spėliot. ..